HerbaSensa
Dovanos iš Gamtos natūraliam grožiui ir sveikatai palaikyti 🌿
07/11/2026
Bazilikų actas/Vaistinis bazilikų actas
Šiemet padariau keletą augalinių actų. Kažkaip intuityviai. Ir, pasirodo, tai nepaprastai fainas dalykas! Kitąmet darysiu daugiau.
Šiandien nukošiau bazilikų actą (naudojau obuolių 6% o bazilikai mano sėti, užauginti).
Galvoju, mažytį gurkšnytį paragausiu... o tu rūpuže kailiniuota! - akys tik išsprogo, visą skrandį staiga sutraukė iki katino dydžio skrandžio... Greitai užgėriau vandeniu, viskas gerai. Matomai, esu actui jautri.
Na gerai, galvoju, tada paragausiu tavęs nedaug, tik trečdalį šaukštelio į 50 ml vandens. Ir tai stipru. Vadinasi, reikia tave naudoti lašais 💧
Kur ir kaio naudoti?
Maistui - į salotas ar padažus.
Vaistams - po 15-20 lašiukų į 50-100 ml vandens, vieną kartą dieboje, geriausia ryte valgant arba tuoj po valgio.
Kaip veikia?
Sielai suteikia drąsos ir aiškumo.
Acto rūgštis stimuliuoja virškinimo fermentų gamybą ir padeda efektyviau skaidyti baltymus. Bazilikai ramina žarnyną, mažina pilvo pūtimą, spazmus bei refliukso simptomus.
Reguliuoja cukraus kiekį kraujyje vartojant valgio metu. O bazilikai pažadina, tonizuoja organizmą.
Actas puikiai ištraukia iš augalo vitaminus - kalcį, magnį geležį.
Antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis - veikia kaip natūralus antiseptikas, t.y. naikina žarnyne patogenines bakterijas, palaikydamas gerąsias.
Bazilikas veikia kaip švelnus adaptogenas - padeda susidoroti su streso pasekmėmis, subalansuoja nervų sistemą 🌿
Jei būtų norinčių įsigyti, rašykite man asmeniškai ✨️
Pasirodo, nepadariau bazilikų foto šiemet, kažkaip praleidau juos. Teko pasiskolinti foto iš interneto.
Dvi nuostabios pirmosios lapkričio dienos.
Jos turi šventes, kurios yra švenčiamos tyliai, pagarbiai. Jas galima švęsti įvairiai - važiuoti į amžino poilsio vietą pakalbėti su išėjusiais, uždegti žvakelę namuose jų atmininui, bet galima ir giedoti, dainuoti, bei atlikti įvairius ritualus.
Nes, tikime tuo ar ne, panašiu laiku atsiveria Vartai. Tai ne paprasti vartai, kuriuos mato mūsų akys - tai neregimojo pasaulio vartai.
Prasideda metas, kai tyla pradeda skambėti garsiau nei paukščių balsai. Kai žemę vis dažniau paliečia gilūs rūkai, lietūs, kurie netruks virsti snaigėmis. Kai tamsos už lango daugiau, nei šviesos. Kai išorinis gyvasis pasaulis laikinai apmiršta ir netenka galios.
Bet būtent dabar atsiveria kitas pasaulis. Tarsi apsuktum monetą iš herbo į pinigėlį, arba atvirkščiai.
Daugelis tos kitos pusės bijo, vengia, stengiasi nematyti arba netgi paneigti. Bet ji nepaiso visų šių pastangų, ir vis tiek yra. Kitaip ir būti negali.
Atsiveria geras laikas visa ko permąstymui, gal net perkainojimui. Tai geras laikas pabaigti arba atlikti darbus, kuriuos atlikti vasarą nebuvo laiko, nes prie žiemos darbų reikia susikaupti, neskubėti.
Senovėje tai buvo plunksnų plėšymas, vilnos verpimas, audimas, mezgimas, vėlimas, siuvimas, adymas, lopymas ir kiti panašūs darbai. Dabar, pasauliui tapus daug lengvesniam, mes galime tobulinti vidinius įrankius - įsiklausymą, suvokimo plėtimą, telepatiją, mokymąsi iš naujo/giliau jausti save ir pasaulį ✨️
Augalai taip pat persikelia į kitą būties plotmę, į kitą surinkties tašką - į šaknis. Prasideda kaupimąsis kitam gyvybės sezonui. Ir tai nėra taip paprasta, kaip mums atrodo - augalams neretai žiema yra išbandymas, kurio rezulatatus pamatysime kitą pavasarį 🌿🌾
22/10/2026
Miestuose yra namai, antenos ir medžiai. Žinoma, įdomūs architektūriniai statiniai traukia akis, bet jei tokių nėra, tada akis galima nukreipti į medžius ir dangų. Tiesą pasakius, į juos visada galima nukreipti akis, kai norisi. Ką mūsų akys veikia medžiuose ir danguje? Ilsisi. Ilsisi nuo visko, į ką įtraukė mus gyvenimas, priversdamas patikėti tuo, ką matome tik akimis. O danguje jos ne tik ilsisi, bet ir svajoja, įgijusios begalinę sielos laisvę.
Mano svetainė baigs funkcionuoti spalio gale. Tad jeigu kažkam aktualu mano augaliniai gaminiai - tie šimtai gamtos pabučiavimų ir pamylavimų ant/į jūsų kūno - užsisakykite dabar. Skubiai netgi.
O jeigu nesvarbu, tiesiog išlikite su manimi.
Taip bet kada galėsite man parašyti asmeniškai, užsisakyti gaminių ar pokalbį.
Beje, atnaujinu pokalbius - konsultacijas. Kaina kol kas tegul bus pagal jūsų galimybes.
Apie ką kalbėsime? Apie sielos laisvę, jausmus, o gal ir apie gamtą sakraliąja prasme.
Linkiu visiems gražios dienos! 🌿
12/10/2026
Ne kartą esu kalbėjusi, kad palaikau tvarumo idėjas. Pernai man bičiulė, kuri gamina nuostabius smilkalus, atsiuntė visą dėžutę 100 ml buteliukų nuo įvairiausių hidrolatų. Man jie kartais praverčia, ypač kai reikia įpilti hidrolato ar didesnį kiekį tinktūros kažkam iš artimo rato žmonių. Ir man labai smalsu, koks kvapas gyveno buteliuke po vienokiu ar kitokiu užrašu 😊
Prieš gerą savaitę teko padėti į šalį net keletą buteliukų, kol radau tokį, kuriame išties buvo hidrolatas. Na, kad po pavadinimais "dulksna" ir "kvapnus vanduo" slepiasi nenatūraliai kvepiantys vandenys, tai dar nieko. Bet kai perskaitai "Tikrųjų levandų hidrolatas/ Levandula angustifolia" ir užuodi sintetiką, o levandų ten nė kvapo, tai tikrai pasidaro liūdna - pvz. užsisakai levandų hidrolatą, o gauni neaišku ką... tad būkite budrūs pirkdami gėlių vandenis.
Ir kad jau tema užėjo apie levandas, turiu jų hidrolatų net 3 variantus: vienos levandos, levandos su medetkomis ir levandos su pušimis. Man tos levandinės kombinacijos šiemet buvo atradimas.
O kad jau rašau apie hidrolatus, turiu dar vieną unikalų kvapą, ypatingą sinergiją - citrusinių vaisių žievelės (mandarinų, apelsinų, greifruktų), lauro lapai, pipirai, anyžius ir dar viena smulkmenėlė 🌿 O jau kvapas..!
Kadangi dabar jau vakaras, palinkėsiu kvapnių sapnų šiąnakt 💫
*
P.S. tekstas visiškai mano, tik foto teko paprašyti, kad DI sukurtų, nes niekaip nepadarysiu tinkamos foto šiam egzotiškam kvapui 💛
03/10/2026
Galvoje kasdien kalbu su jumis, ir tų temų tiek daug, kad galva plyšta, bet fiziškai tai perteikti ne taip paprasta. Kodėl nepaprasta, sunku pasakyti. Gal reikėtų dažniau rašyti, ir minčių būtų mažiau, bet tas įsipareigojimas parašyti būtent tą dieną, ar tiek ir tiek kartų per savaitę, mane užstrigina. Ir kuo labiau užstringu, tuo labiau trypčioju galvoje... tad šiandien gausis toks minčių popuri.
Supratau, kad turėčiau tuėti kažkokią koncepciją, kryptį, apie ką rašyti, ką jums perteikti, ką duoti. Bet neturiu. Bandžiau sukonkretinti mintis, bet kol kas jos visai nenori sulipti į stalčiukus. Tiesa, gairės jau yra, bet jų keletas. Tad nusprendžiau, kad ko gero esu tiesiog rašytoja, kuri pati nesupranta, kad yra rašytoja 🙈
Mus pripratino padėti save į kažkokią lentyną, stalčių, ir užvardinti - aš esu tas ir tas. O kas, jei aš esu tiesiog žmogus..?
Mane ištinka tokios dienos, kai trūks plyš, bet turiu išvažiuoti į miškus. Tas poreikis toks stiprus, kaip valgyti ar miegoti.
Prieš kelias dienas pajutau, kad viename s**o kampe turiu pasodinti kadagį. Na, galvoju, juk miške tų kadagių pilna, išsikasiu kokius du leliukus ir pasodinsiu. O su jais, pasirodo, viskas ne taip paprasta. Virš žemės kyšo toks mažulis, gal sprindžio dydžio, o pradėjus kasti išaiškėja, kad jo šaknis penkiskart už jį ilgesnė. Na gerai. Tada įsižiūriu į šaknį... pauostau, kvepia žeme. Truputį pakrapštau nagu - šaknis raudona, pasklinda malonus kadagio-sakų-spyglių kvapas. Še tau boba devintinės, kokie stebuklai slepiasi metrų metrais po tom samanom!
Net neabejoju, kad tos šaknys vaistingos. Lyg ir esu girdėjusi, kad jas naudojo liaudies medicinoje. Pagal jausmą jaučiu, kad stiprina organizmą, imunitetą, veikia sutraukiančiai, priešuždegimiškai, ir turėtų vyrams pagelbėti su jų pasididžiavimu. Čia tik intuicija, kurią patikrinsiu grįžusi namo iš miško, nes dabar sėdžiu ant kelmo ir rašau.
Diena graži, saulėta, mane ji nelabai džiugina, nes gal esu kilusi iš kokių rūkų ir paslapčių karalystės. Bet apie šią paslaptingą kilmę gal kada sukurpsiu atskirą pasakojimą, kvepiantį samanomis ir voratinkliais.
Dar kažką norėjau parašyti... ak, taip. Gali vieną dieną dingti elektroninė parduotuvė. Kadangi nemoku jos tvarkyti iš vidaus (šį bei tą pasidarau, bet nei man tai patinka, nei ką), o esu netekusi savo web pagalbininkės, tad dabar nežinia, kas ir kaip čia pakryps. Buvau užsimojusi parduoti viską, bet kažkaip neatradau tam jėgų, tad viskas teka savaiminiu, labai lėtu, žingsniu. Galima sakyti, beveik nebeteka. Šitoje vietoje prasideda daugybė visokių "o/bet/tačiau", kurių irgi nėra jėgų judinti. Tad jie, kaip nusilupusios medžių žievės, tyliai sau voliojasi mano keisto proto užkaboriuose.
O kartais galvoju, kad man visai ir nereikėtų į nieką lygiuotis, bandyti kažkuo ar kažkaip būti, kaip mus mokina. Ko gero, taip lengviau būtų būti savimi.
(Man rašant paukščiai vis būriais skrenda, ir klega... aš su jais atsisveikinu iki pavasario, ir šventai tikiu, kad jie sugrįš.)
O pabaigai primenu, kad turiu nuostabių hidrolatų, dalis nesukelta į el.parduotuvę. Jie kokybiški, pirmos frakcijos (čia, kaip ir su aliejais, turbūt vertinga žinoti - tai reiškia, kad hidrolatas yra grynas, neskiestas, išdistiliuotas pirmasis jo litras (kartais išeina mažiau). Kai tik užuodžiu hidrolate vandenį, daugiau ir ilgiau nedistiliuoju.)
Ir atleiskite man už nesklandų tekstą... 🌿
16/09/2026
Su gresiančiais pokyčiais namuose gali būti, kad neliks vonios. Žinia, ji nėra labai patogi – man per trumpa. Nepaisant to, aš mėgstu kartas nuo karto pagulėti vonioje – tai vienas iš nedaugelio likusių mažyčių malonumų mano gyvenime. Šįvakar buvo smiltyninių šlamučių nuoviras, truputį mane nustebinęs savo nuotaika – tokia viltingai linksma, nerimstanti, gyva, švelniais pūkeliais kutenanti mano sielą.
Ką labiausiai mėgstu vonioje? Druską ir žolelių nuovirus. Be jokios abejonės, tiek druską su eterinių aliejų puokšte, tiek žolelių vonias susikuriu pati. Ir tai išmokti linkiu kiekvienai moteriai – ne tik pažinti keletą augalų, keletą eterinių aliejų, bet ir apjungti juos, jausti juos, ir užuosti juos ne tik kūnu, bet visa siela, visu kūnu. Labai norėčiau jus to mokyti...
Taip jau atsitiko istorijos eigoje, kad moteris buvo priversta pamiršti pati save. Daugelis mūsų savęs nepažįsta... Maža to, esame priverstos gėdytis savo kūno, slėpti jį fiziologiniu požiūriu. Jau vien ko vertas į(si)tikinimas, kad menstruojanti ar nėščia moteris yra neva „nešvari“.
Ačiū dievams, pagaliau išeiname iš šių tamsių į(si)tikinimų ir mokomės mylėti savo kūną, kiekvieną jo lopinėlį, kiekvieną paslėptą kertelę.
Augalai kalba su mumis daugybe būdų. Vienas iš jų – kalbinti kūną per odą nuoviro pavidalu. Jei tik turite vonią ir džiovintų žolelių (tiks ir pernykščios, ar netgi užpernykščios, jei gražios), pasidarykite nuovirą ir, susiradusios sau patinkančią ramią muziką ar meditaciją, užsidegusios keletą žvakių, 15 – 20 min. pasinerkite į savo asmeninį, ne, nerkite giliau, į savo kūno, pasaulį. Per odą kūnas gaus daug įvairių medžiagų, o intymioji vieta aprims ir atgaus natūralią rūgštinę terpę.
Ir – atsisakykite visų intymios higienos pirktinių muilų ir prausiklių, tai tik komercinis triukas. Vietoje to geriau pasidarykite žolelių nuovirą ir juo apsiprauskite. Po to galima pasitepti augaliniu fitoliu – pamaitinti odą, atbaidyti bakterijas ir kitus baubus.
Ir tegul žolynai jus apkabina – švelniai ir sveikai 🌿
07/09/2026
Sunkus ryto dangus po vasaros - tikra palaima. Lyg šilta kaldra, atnešta Tėčio rankų, jaukumu pridengti nuo drėgmės sustirusiam kūnui.
Jau dvi dienas kaip tepuosi savo rankų (plaštakų) sąnarius vieno grybo, kurio vardą uždrausta garsiai ištarti, užpilu. Jis mane gelbsti - ir sąnarių skausmą, ir sustingimą apmalšina.
Tą užpilą pasidariau prieš du metus, prieš pat didyjį uždraudimą. Užsipyliau, maniau, gal kažkam pravers. Bet viskas taip ir liko buteliuose. O kadangi galiojimas ne amžinas, tai galiu naudoti sau kiek tinkama. Gerai, kad nedaug užsipyliau, nes aš nebuvau iš tų, kurie greitai suprato, kaip pasidaryti lengvo pinigo. Atvirkščiai - iš tų, kai susivokė, rinka staiga buvo kardinaliai pažabota, kas, kaip ir viskas pasaulyje, turi ir savų pliusų, ir savų minusų.
Tad, ką vargina tokie visokie sąnarių maudimai ir sustingimai, vaistų gamtoje galima rasti. O dabar ruduo, pats tas grybų ir šaknų metas.
Na, bet senyn einanti žolininkė turi būti graži, nepaisant sanariukų girgždėjimo ir kūno brazdėjimo 😄 Tad artimiausiu metu darysiu riebų, pagal senąjį savo receptą kremą brandžiai odai, K**a. Su natūraliu bičių vašku, levandų arba/ir laukinių rožių hidrolatu, bei užsipiltais fitoliais ir meceratais ✨️
Jei kažką domintų stebuklingas atjaunėjimas rudenėjant, rašykite man asmeniškai 🌿
04/09/2026
Kai pražysta šiliniai viržiai, reiškia, atėjo ruduo.
Paskutinė vasaros diena buvo labai keista. Galvojau, pailsėsiu prie ežero, prifotografuosiu grožių, ir kažką gražaus parašysiu - juk paskutinė kalendorinės vasaros diena...
Bet diena buvo visai ne tokia, kokią ją buvau susikūrusi galvoje - prie Glėbo ežero ramios vietos neradau. Paklaidžiojau po Varėnos miškus, bet tai dar nebuvo tie tikrieji dzūkiški miškai, plius, buvo karšta, tad poilsio neradau.
Galvoju, važiuoju tada pasėdėti prie Daugų ežero. O prie jo atėjo moteris, lygiai kaip ir aš, sugalvojusi išlydėti vasarą su ežero vandenimis, tad mano ramybė nuskendo dviejų valandų pokalbyje apie nieką. Žybsinčios ežero bangos noriai dalinosi vandens būties paslaptimis, o švelniai pypsintys kragai, bei tai šen tai ten pasirodantys žuvelių guotai neleido nugrimzti į melancholiją.
Pasirinkite saujelę viržių, bus skani gydanti arbata užpuolus peršalimui. Taip pat ji tinkama tiems, ką kamuoja vakarinė nemiga ar slogūs sapnai.
Viržių hidrolatas kvepia labai švelniai, vos jaučiamu medumi ir vasaros gėlėmis, o tinktūra - pagalba kenčiantiems nuo nemigos. Kas dirbate su augalais, pats laikas rinkti šį gėrį.
Palinkėkime sau šilto, malonaus rudens 🍁🍂
20/08/2026
Ko gero esu vakarinis žmogus. Myliu vakarus.
Sėdžiu palėpėje prasivėrusi langą, panirusi į ateinančios nakties paslaptingą tamsą, ir gurkšnoju vakarinę arbatą, kuri, tikiuosi, atneš lengvus sapnus. Tyliai ir švelniai dega balta žvakė, kurią birželį parsivežiau iš Merkinės piramidės, lauke net išsijuosę groja žiogai, o apačioje kambaryje groja Lemūrijos muzika. Nežinia, kokia ji buvo Lemūrijoje, bet rami foninė muzika vakaro fone skamba gana mistiškai.
Jau nuo šeštadienio bandau parašyti įrašą, ir niekaip nesuveriu žodžių į gražų vėrinį... aš perdegiau.
Manau, kad mane yra ištikęs totalus perdegimas. Būna, kad savaitę sunku išlipti iš lovos, o gulintys pusdieniai šiuo momentu yra tapę beveik kasdienybe.
Truputį atsigavusi skubu ką nors įkišti žiemai į stiklainius. Turiu jausmą, kad tų stiklainiukų man žiemą labai prireiks.Ir kaip tyčia šiemet apėmęs noras gaminti visokius keistesnius skanumynus žiemai. Labai norėjau parašyti jums žalių pomidorų uogienės receptą, slyvų čatnio, bet nebeužtenka jėgų...
Gulėdama lovoje, kartais tyloje, o kartais su ausinėmis, galvoju apie du dalykus - kaip išparduoti ir išdalinti surinktas žoleles žmonėms, ir kaip man išsileisti savo mylimas Augalų kortas. Su jom jaučiuosi tarsi mama, kuri perlaiko savy kūdikį - jis nori gimti, kvėpuoti, nešti šviesą į žmonių gyvenimus, o negali... Man trūksta resursų - ir jėgų tvarkyti leidybos reikalus, ir finansų. Galiausiai man trūksta išmonės tuos pinigus kažkaip užsidirbti - toks jausmas, kad kažką, kažkuriuo momentu gyvenime praleidau. Kažką labai svarbaus, kas galėjo nulemti visai kitokią gyvenimo eigą, greičiausiai, netgi gyvenimo kokybę.
Ką gi, praleidau tai praleidau, nebesivysiu.
Bet pamažu pamažu pradedu atrasti kažką kito, ir labai nuostabaus...
Gražios likusios vasaros visiems! 🌻🌼🌿
Alerts
Be the first to know and let us send you an email when HerbaSensa posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.