Biovitup

Ji dažnai lėtėja ne vien dėl amžiaus, o dėl kasdienių įpročių ir kūno sudėties pokyčių.

Ilgalaikis didelis kalorijų ribojimas ir griežtos dietos gali sumažinti organizmo energijos sąnaudas. Per mažas baltymų kiekis maiste ilgainiui skatina raumenų masės mažėjimą, o būtent raumenys sunaudoja daugiau energijos net ramybės būsenoje. Lėtinis miego trūkumas sutrikdo hormonus, reguliuojančius alkį ir sotumą. Mažas fizinis aktyvumas blogina jautrumą insulinui. Lėtinis stresas gali apsunkinti riebalų mažinimą ir skatinti raumenų masės mažėjimą. Net ir nedidelė dehidratacija gali neigiamai paveikti daugelį organizmo funkcijų, įskaitant kai kuriuos medžiagų apykaitos procesus.

Po 35 metų medžiagų apykaita paprastai nesulėtėja vien dėl amžiaus. Daug didesnę įtaką dažnai turi mažesnis fizinis aktyvumas, prastesnis miegas, didesnis stresas ir mažėjanti raumenų masė.

Kas ją pagreitina? Kasdien pakankamas baltymų kiekis. Jėgos treniruotės, kurios padeda išlaikyti raumenų masę. Kokybiškas miegas, reguliarus judėjimas ir pakankamas skysčių vartojimas. Magnis dalyvauja daugiau kaip 300 fermentinių reakcijų organizme.

Kai odos barjeras pažeidžiamas, nukenčia visa oda. Kolageno ir elastino gamyba sulėtėja, todėl oda praranda elastingumą ir pradeda anksčiau laiko suglebti. Hialurono rūgštis prasčiau išsilaiko audiniuose, todėl drėgmė greičiau pasišalina, o oda tampa sausa. Atsiranda sausumas, kuris nepraeina net naudojant riebų kremą. Per pažeistą odos barjerą lengviau prasiskverbia bakterijos, alergenai ir dirginančios medžiagos, todėl gali atsirasti paraudimas bei reakcijos į priemones, kurios anksčiau tiko.

Omega-3 čia atlieka svarbų vaidmenį, nes riebalų rūgštys padeda palaikyti odos barjero lipidinį sluoksnį. Jei jų mityboje trūksta, odos barjerui gali būti sunkiau atsistatyti, todėl oda ilgiau išlieka sausa, jautri ir pažeidžiama, kad ir kiek kremų naudotumėte.

Odos barjero atkūrimas prasideda nuo agresyvių priemonių ir dažno šveitimo atsisakymo, nes jie dar labiau silpnina ir taip pažeistą odą. Toliau reikalinga bazinė priežiūra su ceramidais, hialurono rūgštimi ir kasdien naudojamu SPF.

Odos būklę verta palaikyti ir iš vidaus. Reguliarus kolageno vartojimas papildo forma aprūpina organizmą aminorūgštimis, reikalingomis nuosavo kolageno gamybai, ir gali padėti palaikyti odos elastingumą bei drėgmę. Kartu omega-3 iš maisto ar kapsulių padeda palaikyti odos barjero lipidinį sluoksnį.

Aktyviąsias rūgštis ir stiprias veikliąsias medžiagas geriau kuriam laikui atidėti, kol odos barjeras atsistatys, nes jos gali dar labiau padidinti jautrumą ir dirginimą. Odos barjerui atsikurti reikia laiko. Dažniausiai pirmieji pokyčiai pastebimi per kelias savaites, todėl svarbiausia yra nuosekli priežiūra tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

Vienas buteliukas — viskas, ko tavo odai, plaukams, nagams ir sąnariams reikia kasdien. Jūrinis kolagenas 12 500 mg su hialurono rūgštimi, vitaminais ir mineralais. 💜

Kepenų dėmės (teisingi pavadinimai – senatvinės dėmės, senatvinis lentigo (lentigo senilis) arba saulės lentigo (solar lentigo)) yra plokščios rudos dėmės, atsirandančios ant rankų, veido, dekoltė srities ir pečių. Būtent ten, kur oda daugelį metų gaudavo daugiausia saulės spindulių. Su kepenimis jos neturi nieko bendra, o pavadinimas yra istorinis ir klaidingas.

Mechanizmas toks. Veikiant ultravioletiniams spinduliams, odos ląstelės (melanocitai) gamina melaniną – pigmentą, kuris saugo odą. Metų metus saulės veikiamose vietose dalis šių ląstelių pradeda dirbti netolygiai ir gaminti pigmentą vietomis, sankaupomis. Taip atsiranda dėmė. Todėl lentigo atsiranda dėl ilgus metus besikaupiančio saulės poveikio – saulė, kuria džiaugeisi būdamas 20–30 metų, gali išryškėti dėmėmis sulaukus 40–50 metų.

Ką svarbu suprasti. Įprasta lentigo yra nekenksminga. Bet yra patikros taisyklė – ABCDE. Jei dėmė asimetriška, nelygiais kraštais, netolygios spalvos, jos skersmuo didesnis nei 6 mm arba laikui bėgant ji keičiasi, ją reikėtų parodyti dermatologui, kad būtų atmesta melanoma. Gerybinė lentigo savaime neskauda, neniežti ir greitai neauga.

Ką galima padaryti.

Profilaktika yra vienintelis dalykas, kuris realiai veikia ateičiai. SPF kiekvieną dieną, net žiemą ir debesuotą orą, ypač ant rankų ir veido. Būtent rankų viršus sensta greičiausiai, nes apie jį visi pamiršta.

Esamų dėmių šviesinimas įmanomas, bet reikalauja kantrybės. Padėti gali priemonės su retinoidais, vitaminu C, niacinamidu, azelaino ir kojine rūgštimi. Iš procedūrų – cheminiai pilingai, lazeris ir IPL fototerapija pas kosmetologą ar dermatologą. Namų priemonės veikia lėtai ir giliau odoje esančio pigmento visiškai nepašalina.

Ko nedaryti. Nebandyti šalinti dėmių agresyviais liaudiškais metodais (citrina, soda, vandenilio peroksidas), nes gali atsirasti nudegimas ir dar didesnė pigmentacija.

Pagrindinė taisyklė – bet kokia dėmė, kuri keičiasi, rodoma gydytojui. Visa kita yra apsaugos nuo saulės ir kantrios priežiūros klausimas.

Tavo odos vasaros palaikymas — iš vidaus. 🌿

Smilkininis apatinio žandikaulio sąnarys (SAŽS) – tai sąnarys, kuriuo apatinis žandikaulis jungiasi su kaukole. Jis yra abiejose galvos pusėse, visai šalia ausų. Tai vienas aktyviausių sąnarių visame kūne – jis dirba kiekvieną kartą, kai kalbi, kramtai, žiovauji ar ryji, atlikdamas tūkstančius judesių per dieną. Jis veikia kaip vyris su slydimo mechanizmu – plačiai atveriant burną žandikaulio galvutė (krumplys) pasislenka į priekį, o užveriant burną grįžta atgal.
Šią galvutę vietoje laiko raiščiai ir sąnarinis diskas – maža kremzlinė „pagalvėlė” tarp kaulų. Kai viskas veikia tinkamai, judesys būna sklandus ir tylus. Spragtelėjimas atsiranda tada, kai diskas pasislenka. Žandikaulio galvutė peršoka per jį, ir tu išgirsti būdingą „kliuktelėjimą”.
Kodėl raiščiai ištampomi? Dėl nuolatinės perkrovos – žandikaulio stipraus suspaudimo, dantų griežimo (bruksizmo), įpročio valandų valandas kramtyti kramtomąją gumą, streso. Taip pat dėl traumos arba įgimto jungiamojo audinio silpnumo (hipermobilumo). Kuo labiau ištampyti raiščiai, tuo silpniau jie laiko sąnarį.
Kraštutinis atvejis – kai žandikaulio galvutė pasislenka per toli ir įstringa, nebegalėdama grįžti atgal. Tai jau žandikaulio išnirimas – burna užsifiksuoja atverta ir nebeužsidaro. Dažnai tai nutinka plačiai žiovaujant, juokiantis ar atsikandus didelį kąsnį – ypač žmonėms, kurių raiščiai silpnesni. Aplinkiniai raumenys spazmuoja ir laiko žandikaulį išnirusioje padėtyje.
Pats spragtelėjimas, jei nėra skausmo, yra dažnas ir ne visada pavojingas. Tačiau jei kartu atsiranda skausmas, sustingimas rytais, žandikaulio įstrigimas ar galvos skausmai smilkinių srityje, tai jau gali būti SAŽS disfunkcija. Tokiu atveju verta kreiptis į specialistą, kol raiščiai ir kremzlė nenusidėvėjo dar labiau.
Kas padeda? Sumažinti sąnariui tenkančią apkrovą – nesižioti per plačiai, žiovaujant prilaikyti smakrą, valdyti stresą ir bruksizmą, o kai kuriais atvejais naudoti naktinę kapą. Ištampyti raiščiai patys atgal „nesusitraukia”, tačiau pašalinus perkrovą dažnai pavyksta suma

Kiekvieno sąnario viduje yra sinovinis skystis, kuris tepa ir maitina kremzlę. Šiame skystyje yra ištirpusių dujų, daugiausia anglies dioksido ir azoto. Kai ištiesi ar sulenki sąnarį, slėgis jo viduje staiga sumažėja, o ištirpusios dujos akimirksniu sudaro burbuliuką, kuris netrukus subliūkšta. Būtent šis pokštelėjimas ir yra traškesio garsas. Mokslinis šio reiškinio pavadinimas — kavitacija.

Būtent todėl, kai „pokšteli” pirštais, iš karto to pakartoti nepavyksta — dujoms reikia 15–20 minučių, kad vėl ištirptų sinoviniame skystyje.

Toks traškesys, be skausmo ir be patinimo, laikomas nekenksmingu. Priešingai populiariam mitui, pirštų pokšėjimas nesukelia artrito. Tai patvirtinta tyrimais, tarp jų ir garsiuoju eksperimentu, kurio metu gydytojas daugiau nei 60 metų pokšėjo tik vienos rankos pirštais — skirtumo tarp rankų nerasta.

Bet yra kitoks traškesys, į kurį verta atkreipti dėmesį. Jei jį lydi skausmas, patinimas, sustingimas ar „trynimosi” pojūtis, jei sąnarys pokšteli kiekvieną kartą lenkiant ir tai sukelia diskomfortą — tai jau gali reikšti kremzlės nusidėvėjimą, sausgyslių problemas ar prasidedančią osteoartrozę.

Paprasta taisyklė — traškesys be skausmo yra norma ir dujų fizika. Traškesys su skausmu yra priežastis pasirodyti gydytojui.

Kiekvieno sąnario viduje yra sinovinis skystis, kuris tepa ir maitina kremzlę. Šiame skystyje yra ištirpusių dujų, daugiausia anglies dioksido ir azoto. Kai ištiesi ar sulenki sąnarį, slėgis jo viduje staiga sumažėja, o ištirpusios dujos akimirksniu sudaro burbuliuką, kuris netrukus subliūkšta. Būtent šis pokštelėjimas ir yra traškesio garsas. Mokslinis šio reiškinio pavadinimas — kavitacija.

Būtent todėl, kai „pokšteli” pirštais, iš karto to pakartoti nepavyksta — dujoms reikia 15–20 minučių, kad vėl ištirptų sinoviniame skystyje.

Toks traškesys, be skausmo ir be patinimo, laikomas nekenksmingu. Priešingai populiariam mitui, pirštų pokšėjimas nesukelia artrito. Tai patvirtinta tyrimais, tarp jų ir garsiuoju eksperimentu, kurio metu gydytojas daugiau nei 60 metų pokšėjo tik vienos rankos pirštais — skirtumo tarp rankų nerasta.

Bet yra kitoks traškesys, į kurį verta atkreipti dėmesį. Jei jį lydi skausmas, patinimas, sustingimas ar „trynimosi” pojūtis, jei sąnarys pokšteli kiekvieną kartą lenkiant ir tai sukelia diskomfortą — tai jau gali reikšti kremzlės nusidėvėjimą, sausgyslių problemas ar prasidedančią osteoartrozę.

Paprasta taisyklė — traškesys be skausmo yra norma ir dujų fizika. Traškesys su skausmu yra priežastis pasirodyti gydytojui.

Druskos rūgštis skrandyje nėra priešas. Tai būtina virškinimo dalis. Ji padeda skaidyti baltymus, saugo nuo su maistu patenkančių bakterijų ir prisideda prie vitamino B12, geležies, magnio bei kalcio pasisavinimo. Skrandis specialiai apsaugotas gleivine, kad galėtų atlaikyti šią rūgštinę aplinką.

Rėmuo atsiranda ne vien dėl rūgšties pertekliaus. Dažnai problema slypi kitur. Vožtuvas tarp skrandžio ir stemplės, vadinamas apatiniu stemplės sfinkteriu, gali užsidaryti nepakankamai sandariai. Tada net normalus rūgšties kiekis pakyla į stemplę ir dirgina jos gleivinę. Problema ne visada yra rūgšties kiekis. Kartais problema ta, kad rūgštis atsiduria ne ten, kur turėtų būti.

Kai kuriems žmonėms, ypač vyresniame amžiuje, rūgšties gali net trūkti. Ši būklė vadinama hipochlorhidrija. Tuomet maistas virškinamas lėčiau, ilgiau užsistovi skrandyje, gali prasidėti fermentacija, kaupiasi dujos ir didėja spaudimas. Šis spaudimas gali stumti skrandžio turinį aukštyn. Simptomai jaučiami kaip rėmuo, nors priežastis gali būti visai kita.

Štai kodėl nekontroliuojamas rūgštį slopinančių vaistų vartojimas metų metus ne visada išsprendžia problemą. Kai kuriems žmonėms jis gali dar labiau sumažinti ir taip žemą rūgštingumą, o ilgainiui apsunkinti vitamino B12, geležies, magnio ar kalcio pasisavinimą. Iš čia gali atsirasti silpnumas, nuovargis, mažakraujystė ar didesnė kaulų trapumo rizika.

Tai nereiškia, kad vaistai nuo rūgštingumo nereikalingi. Esant tikram refliuksui, opoms ar kitoms gydytojo nustatytoms būklėms, jie gali būti labai svarbūs. Bet jei rėmuo tęsiasi metų metus, nepaisant gydymo, verta ieškoti tikrosios priežasties, o ne vien slopinti simptomą.

Gydytojas gali įvertinti, ar verta tirti skrandžio būklę, vitamino B12, feritino, magnio lygį, ar reikalinga gastroskopija ir kiti tyrimai. Rėmens priežastis ne visada ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Vitaminas D žinomas kaip „saulės“ vitaminas — organizmas jį gamina veikiamas saulės. Dauguma žino, kad jo trūkumas siejamas su nuovargiu, apatija ir kaulų skausmais. Tačiau vienas ankstyvųjų signalų dažnai pasireiškia burnoje, o į jį retai kreipiamas dėmesys.

Reikalas tas, kad vitaminas D dalyvauja gaminant katelicidiną — ypatingą baltymą, turintį antibakterinių savybių. Tai imuninės apsaugos dalis, veikianti ir burnoje. Kai vitamino D trūksta, ši natūrali apsauga silpnėja, o bakterijos, galinčios prisidėti prie dantenų uždegimo ir ėduonies, įgyja pranašumą.

Iš čia gali atsirasti ankstyvieji požymiai: dantenų kraujavimas ir patinimas, padidėjęs jautrumas, polinkis į uždegimus — net ir laikantis tinkamos burnos higienos. Tai nereiškia, kad kiekviena dantenų problema kyla dėl vitamino D trūkumo. Tačiau jei uždegimas kartojasi vėl ir vėl be aiškios priežasties, verta pasitikrinti vitamino D lygį.

Ir svarbiausia — vitaminas D būtinas kalcio pasisavinimui. Kai jo trūksta, organizmui sunkiau panaudoti kalcį kaulams ir dantims, taip pat ir žandikaulio kauliniam audiniui. Todėl vitamino D trūkumas gali kenkti dantims iš dviejų pusių: silpninti natūralią apsaugą ir mažinti audinių mineralizaciją.

Tai galima patikrinti paprastu kraujo tyrimu. Optimalus vitamino D lygis dažnai laikomas 50–80 ng/ml, tačiau papildų dozę turėtų parinkti gydytojas — vitamino D perteklius taip pat gali būti pavojingas.

Jei tema aktuali, verta pradėti ne nuo dantų pastos, o nuo tyrimo.