Biovitup

Žmogaus kūnas retai būna simetriškas, ir plaučiai tai puikiai atspindi. Dešinysis plautis sudarytas iš trijų skilčių, o kairysis tik iš dviejų. Priežastis paprasta. Kairėje krūtinės ląstos pusėje glaudžiasi širdis, todėl kairiajam plaučiui tiesiog nelieka tiek vietos.

Kad kompensuotų šį vietos trūkumą, kairysis plautis turi specialų įlinkį, vadinamą širdies įranta. Tai tarsi „kišenė“, kurioje širdis patogiai įsitaiso, neužimdama papildomos erdvės.

Įdomu tai, kad nors kairysis plautis mažesnis, jis nebūtinai dirba mažiau. Abu plaučiai dalijasi kvėpavimo darbu, tačiau dėl anatominio skirtumo dešinysis plautis paprastai turi šiek tiek didesnį tūrį ir gali priimti daugiau oro.

Ši asimetrija primena, kad organizmas nuolat ieško balanso tarp organų, ir kartais vienas organas užleidžia dalį erdvės kitam, kad viskas veiktų darniai.

Todėl, kad širdis turi savo elektrinę sistemą.

Dešiniajame prieširdyje yra mažytė ląstelių grupė, vadinama sinusiniu mazgu. Tai natūralus širdies ritmo generatorius, kuris pats kuria elektrinius impulsus ir priverčia širdies raumenį susitraukinėti ritmingai. Tam nereikia atskiros komandos iš smegenų kiekvienam dūžiui.

Būtent todėl širdies audinys tam tikromis sąlygomis gali kurį laiką išlaikyti ritminį aktyvumą net būdamas atskirtas nuo kūno, jei ląstelės vis dar gauna pakankamai deguonies ir kitų būtinų medžiagų.

Smegenys vis tiek turi svarbų vaidmenį. Jos per autonominę nervų sistemą reguliuoja tempą. Kai bėgi ar išsigąsti, širdis plaka greičiau, kai ilsiesi, lėčiau. Tačiau pats pagrindinis ritmas susidaro pačioje širdyje.

Dar įdomiau tai, kad sinusinis mazgas nėra vienintelis ritmo šaltinis. Jei jis nustoja veikti, impulsus gali pradėti generuoti ir kitos širdies laidžiosios sistemos ląstelės, tik jų ritmas paprastai būna lėtesnis.

Taigi širdis nėra tiesiog raumuo, laukiantis smegenų komandos. Ji turi savo elektrinį laikrodį ir geba pati palaikyti ritmą.

Pabundi, žvilgtelėji į veidrodį ir tarsi sutinki visai kitą žmogų. Paakiai paburkę, skruostai sunkesni, veidas lyg sumigęs per naktį. O po kelių valandų viskas grįžta į savo vietas, tarsi nieko nebuvę.

Kas per magija? Iš tikrųjų viskas gana paprasta. Kalta gravitacija. Dieną ji traukia skysčius žemyn, todėl daugiau jų kaupiasi kojose ir apatinėje kūno dalyje. Tačiau vos atsigulame horizontaliai ir taip praleidžiame kelias valandas, skysčių pasiskirstymas pasikeičia. Dalis jų nukeliauja į veidą, ypač į plonesnius audinius aplink akis.

Atsikėlus ir pradėjus vaikščioti, kūnas vėl grįžta į vertikalią padėtį, skysčių pasiskirstymas vėl keičiasi, todėl paburkimas dažniausiai savaime sumažėja per pirmąją dienos dalį.

Tačiau kodėl vieną rytą veidas atrodo puikiai, o kitą tarsi po bemiegės nakties? Čia jau prisideda kiti veiksniai. Vakarienė su daug druskos, taurė vyno prieš miegą, per trumpas miegas, kai kurie vaistai ar hormonų svyravimai. Kūnas tiesiog reaguoja į tai, kas vyko dieną prieš tai.

Lengvas, greitai praeinantis paburkimas dažniausiai yra normalus ir nerimo nekelia. Tačiau jei veidas tinsta stipriai, patinimas neišnyksta per kelias valandas, kartojasi diena iš dienos arba atsiranda kitų simptomų, geriau pasitarti su gydytoju. Ilgalaikis ar ryškus veido bei paakių tinimas kartais gali būti susijęs su inkstų, širdies, skydliaukės ar kitomis sveikatos problemomis, todėl tokio tinimo nereikėtų automatiškai nurašyti vien prastam miegui.

Tavo kepenys apie didelę dalį to ką suvalgai sužino dar prieš tavo širdį.

Kai maistas suvirškinamas žarnyne daugelis pasisavintų medžiagų, tarp jų gliukozė aminorūgštys mineralai ir vandenyje tirpūs vitaminai, patenka į kraują. Tačiau šis kraujas nekeliauja tiesiai į širdį. Jis pirmiausia teka į kepen*s per didelę kraujagyslę vadinamą vartų vena.

Tai reiškia kad kepenys yra viena pirmųjų stotelių tarp žarnyno ir likusio organizmo.

Čia prasideda milžiniškas rūšiavimo ir perdirbimo darbas. Kepenys reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje ir dalį jos kaupia glikogeno pavidalu. Jos apdoroja aminorūgštis, metabolizuoja alkoholį ir daugelį vaistų, keičia įvairias organizmui nereikalingas ar potencialiai žalingas medžiagas taip kad jas būtų galima pašalinti.

Tik praėjęs pro kepen*s kraujas iš žarnyno per kepenų venas grįžta į bendrą kraujotaką ir širdį.

Tačiau yra viena svarbi išimtis. Didelė dalis su maistu gaunamų riebalų iš žarnyno pirmiausia patenka ne į vartų veną, o į limfinę sistemą ir tik vėliau į bendrą kraujotaką.

Panašus kepenų kelias labai svarbus ir vaistams. Kai kurie per burną vartojami vaistai žarnyne absorbuojami ir prieš patekdami į bendrą kraujotaką pirmiausia metabolizuojami žarnyno sienelėje arba kepenyse. Tai vadinama pirmo praėjimo efektu. Dėl šios priežasties tam tikri vaistai vartojami po liežuviu, per odą ar kitais būdais, kurie gali šį kelią apeiti.

Taigi kepenys nėra tiesiog filtras. Jos yra milžiniška metabolinė laboratorija tarp tavo žarnyno ir didelės dalies likusio organizmo.

Ir kiekvieną kartą kai valgai ši laboratorija pradeda darbą.

Blužnis filtruoja kraują ir nuolat tikrina kas jame vyksta. Ji atpažįsta ir pašalina senus ar pažeistus eritrocitus, padeda šalinti kai kurias bakterijas ir dalyvauja imuninėje reakcijoje. Blužnyje taip pat laikoma dalis trombocitų ir eritrocitų atsargų, kurios prireikus gali būti mobilizuojamos į kraujotaką.

Kai blužnis pašalinama žmogus gali gyventi toliau. Kepenys, kaulų čiulpai ir kitos imuninės sistemos dalys perima dalį jos funkcijų. Bet visiškai pakeisti blužnies jos negali.

Viena svarbiausių jos funkcijų yra apsauga nuo tam tikrų bakterijų, ypač turinčių apsauginę kapsulę. Tarp jų pneumokokai, meningokokai ir Haemophilus influenzae B. Blužnis padeda labai greitai atpažinti tokias bakterijas kraujyje ir pradėti prieš jas imuninį atsaką.

Be blužnies ši reakcija tampa silpnesnė ir lėtesnė. Todėl žmonėms po blužnies pašalinimo rekomenduojami papildomi skiepai, o kai kuriais atvejais ir profilaktiniai antibiotikai.

Ir yra viena detalė apie kurią žmonės dažnai nežino. Padidėjusi sunkios infekcijos rizika neišnyksta po kelių mėnesių ar metų. Ji išlieka visą gyvenimą. Retais atvejais infekcija žmogui be blužnies gali progresuoti labai greitai ir per trumpą laiką tapti pavojinga gyvybei.

Blužnis nėra organas be kurio žmogus negali išgyventi. Bet jos pašalinimas nėra neutralus. Organizmas prisitaiko, tačiau imuninė sistema visam laikui lieka be vieno svarbaus apsaugos mechanizmo.

Dvylikapirštė žarna yra vos 25 centimetrų ilgio atkarpa iškart po skrandžio. Bet būtent čia vienu metu susitinka trys skirtingi skysčiai iš trijų skirtingų organų. Iš skrandžio ateina stipriai rūgšti suvirškinto maisto masė. Iš kepenų per tulžies pūslę ateina tulžis, kuri emulsifikuoja riebalus ir paruošia juos įsisavinti. Iš kasos ateina fermentai, kurie skaido baltymus, angliavandenius ir riebalus.

Visa tai įvyksta vienu metu toje pačioje mažoje erdvėje. Dvylikapirštė žarna turi neutralizuoti skrandžio rūgštį, kad fermentai galėtų dirbti, nes jie veikia neutralioje aplinkoje. Jei kasa laiku neišskiria fermentų, jei tulžies pūslė neišskiria tulžies, jei žarnos gleivinė yra uždegusi, visas procesas sutrinka.

Todėl kai žmonės skundžiasi virškinimo problemomis, pilvo pūtimu ar sunkumu po valgio, priežastis gali būti ne tik skrandyje. Sutrikimas gali atsirasti ir čia, šioje 25 centimetrų atkarpoje, kur keli virškinimo procesai turi vykti labai tiksliai ir sinchroniškai.

Dvylikapirštės žarnos opa yra viena dažnesnių virškinimo trakto ligų. Ji atsiranda, kai skrandžio rūgštis pažeidžia žarnos gleivinę. Tai skausminga ir gali būti pavojinga, nes dvylikapirštėje žarnoje prasideda labai svarbus maistinių medžiagų skaidymo ir jų paruošimo tolesniam įsisavinimui procesas.

Dažniausiai kalbama apie paveldimumą, silpnesnes venų sieneles ar ilgą stovėjimą, tačiau yra dar viena priežastis, apie kurią kalbama gerokai rečiau. Tai sutrikusi veninė kraujotaka dubens srityje.

Net ir po sėkmingos lazerinės abliacijos, kai pažeista paviršinė vena uždaroma, pati padidėjusio veninio spaudimo priežastis gali likti aukščiau. Jeigu dubens venose yra refliuksas, venos suspaudimas ar kita kliūtis normaliai kraujotakai, spaudimas gali persiduoti į kitas venas ir laikui bėgant gali atsirasti naujų išsiplėtusių venų.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra May–Thurner sindromas, kai kairioji klubinė vena suspaudžiama tarp dešiniosios klubinės arterijos ir stuburo. Dėl šios kompresijos gali sutrikti normali veninė kraujotaka, didėti spaudimas dubens ir kojos venose, formuotis papildomos kraujotakos jungtys ir atsirasti naujų varikozinių venų.

Todėl galima sėkmingai uždaryti vieną pažeistą veną, tačiau jeigu pagrindinė padidėjusio veninio spaudimo priežastis lieka neišspręsta, problema laikui bėgant gali pasireikšti kitose venose.

Dubens venų sutrikimai dažnai lieka nepastebėti, nes jų simptomai gali būti labai įvairūs. Gali atsirasti sunkumo ar spaudimo jausmas pilvo apačioje, maudimas dubens srityje, diskomfortas ilgiau stovint, o moterims simptomai kartais sustiprėja prieš menstruacijas.

Todėl kai varikozė kartojasi net po sėkmingo gydymo, kartais priežasties reikia ieškoti ne tik kojų venose. Ji gali būti aukščiau, dubens veninėje sistemoje.

Kodėl milijonai žmonių gyvena be tulžies pūslės ir net nežino kad po operacijos jų virškinimas pasikeičia visam gyvenimui?

Tulžies pūslė yra mažas organas po kepenimis kuris kaupia ir koncentruoja tulžį. Pačią tulžį gamina kepenys ir ji reikalinga riebalams virškinti. Kai valgai riebesnį maistą tulžies pūslė susitraukia ir išleidžia didesnį kiekį koncentruotos tulžies būtent tada kai jos reikia.

Kai tulžies pūslė pašalinama kepenys tulžį gaminti nenustoja, bet jos nebėra kur sukaupti. Nuo tos dienos tulžis iš kepenų teka tiesiai į žarnyną nuolat. Tai nėra laikinas pokytis ir taip virškinimo sistema veiks visą likusį gyvenimą.

Todėl didelės riebaus maisto porcijos tampa gerokai didesne apkrova virškinimui. Po jų gali atsirasti viduriavimas, pilvo pūtimas, spazmai, sunkumo jausmas ar staigus noras tuštintis. Organizmas vis dar gali virškinti riebalus, tačiau jis jau nebeturi tulžies rezervuaro kuris vienu metu galėtų išskirti didesnį kiekį koncentruotos tulžies.

Bet svarbu ne tik virškinimas. Tyrimuose žmonėms po tulžies pūslės pašalinimo dažniau nustatoma riebalinė kepenų liga. Pati operacija nepašalina metabolinių problemų kurios dažnai egzistavo dar iki jos. Antsvoris, atsparumas insulinui, cukrinis diabetas, kalorijų perteklius ir nuolatinis labai riebus bei perdirbtas maistas toliau didina kepenų suriebėjimo riziką.

Todėl pašalinus tulžies pūslę mityba tampa dar svarbesnė. Tai nereiškia kad visą gyvenimą reikia valgyti virtą vištieną ir grikius, bet didelius riebaus maisto kiekius verta keisti mažesnėmis porcijomis. Mažiau kepto ir stipriai perdirbto maisto, mažiau riebių padažų ir labai riebių patiekalų vienu metu, daugiau normalaus kasdienio maisto, judėjimo ir svorio kontrolės.

Tulžies pūslę galima pašalinti, bet fiziologijos kuri pasikeičia po operacijos pašalinti jau nebegalima. Ir būtent apie tai daugelis žmonių sužino tik tada kai organizmas pats pradeda rodyti kad senas valgymo būdas jam nebetinka.

Kiekvieno žmogaus akyje yra vieta kur visiškai nematai. Ji vadinama akląja dėme ir tai nėra nei liga nei sutrikimas. Tai tiesiog mūsų anatomija.

Tinklainėje yra milijonai šviesai jautrių receptorių kurie fiksuoja vaizdą ir perduoda signalus smegenims. Bet toje vietoje kur regos nervas išeina iš tinklainės šių receptorių visai nėra. Todėl ši vieta nieko nemato. Kiekviena akis turi tokią aklą vietą savo regėjimo lauke.

Kodėl tu jos niekada nepastebėjai? Nes smegenys užpildo trūkstamą vaizdo dalį. Jos panaudoja informaciją esančią aplink akląją dėmę ir tarsi pratęsia vaizdą ten kur informacijos iš akies nėra. Todėl atrodo kad matai vientisą vaizdą nors iš tikrųjų mažos jo dalies akis visai nefiksuoja.

Ir tai galima patikrinti pačiam. Užmerk kairę akį. Dešine akimi žiūrėk tiesiai į vieną tašką. Ištiesk pirštą dešinėje pusėje ir labai lėtai judink jį į centrą neperkeldamas žvilgsnio nuo pasirinkto taško. Tam tikroje vietoje pirštas trumpam išnyks. Būtent ten yra tavo akloji dėmė.

Tai labai gerai parodo kad matymas nėra tiesiog tikslus vaizdas kurį akys perduoda smegenims. Smegenys nuolat apdoroja informaciją, ją interpretuoja ir kai kurias trūkstamas detales užpildo pačios. Tai ką vadiname matymu iš tikrųjų yra smegenų sukurta regimos aplinkos interpretacija. #